Grafikos paroda "Rebusai"
Ši paroda – tai žaisminga analizė, kaip visi skirtingai suprantame tuos pačius dalykus. Pasitelkusi tipografiką, rebusus, raidžių sukeitimus, daugiaprasmiškumą tame pačiame žodyje ir vaizde, menininkė kviečia pasitikrinti pastabumą, kūrybiškumą. Interaktyvi ekspozicija ir veidrodis primins – „esi savitas, turi savo požiūrio tašką, bet nepamiršk, kad toks yra ir tas, kurio požiūriui nepritari“. Lankytojai galės tikrąja ta žodžio prasme iššifruoti bendrą parodos sąvoką ir ja dalintis socialinėse platformose. Tai tarsi kvietimas „skaityti“ paveikslą.
Ši paroda – tai žaisminga analizė, kaip visi skirtingai suprantame tuos pačius dalykus. Pasitelkusi tipografiką, rebusus, raidžių sukeitimus, daugiaprasmiškumą tame pačiame žodyje ir vaizde, menininkė kviečia pasitikrinti pastabumą, kūrybiškumą.
Manytina, kad prasmė, kurią žiūrovas pirmiau pamatys, pastebės, kažką pasakys ir apie patį pastebėtoją. Dauguma kūrinių siūlo po pozityvesnį ir negatyvesnį požiūrį.
Koliažo principas, abstrakcijos leidžia menininkei išlaisvinti savo ir žiūrovo fantaziją. Derindama objektų atspaudų, fotomontažo ir monotipijos technikas, M. Liutkutė-Grigaitienė sukuria minimalistines kompozicijas, prie kurių norėsis stabtelti ilgiau nei akimirką.
Nyderlandų istorikas ir filosofas Johanas Huizinga darė prielaidą, kad pirminis, svarbiausias žmogiškosios kultūros klestėjimo elementas yra žaidimas. Šioje ekspozicijoje ir karaliauja žaidybinis, kūrybinis, asociatyvinio mąstymo elementas.
Du kūriniai „atskleis visas kortas“. Tai – abstrakčių dėmių atspaudai, kviečiantys lankytojus pasiimti organinio stiklo „filtrus“ ir suteikti kūriniui konkretaus objekto, siužeto tapatybę. Būtent tai ir yra menininkės kūrybinis principas – sukinėjant abstrakčios dėmės lapą, keičiant jo pozicijas ir mintyse „aprengiant“ formą skirtingais ampua, abstraktybės virsta sugestyviomis asociacijomis, konkretybėmis.
„Tuo pabrėžiama, kokie meno kūriniai yra daugiaprasmiai ir kiekvienas paveikslas su kiekvienu žiūrovu sukuria atskirą savitą harmoniją, unikalų junginį. Pats žmogus yra unikalus kūrėjas ir kuria kiekvieną detalę unikaliai“, – pasakoja menininkė.
Veidrodis primins – „esi unikalus, savitas, turi savo požiūrio tašką, bet nepamiršk, kad toks yra ir tas, kurio požiūriui nepritari“. Lankytojai galės tikrąja ta žodžio prasme iššifruoti bendrą parodos sąvoką ir ja dalintis socialinėse platformose. Tai tarsi kvietimas „skaityti“ paveikslą.
M. Liutkutės-Grigaitienės skiriamasis bruožas – visą jos kūrybą apjungianti mėlyna spalva. Ši spalva į menininkės kūrybą atkeliavo, ieškant monochrominei grafikai gyvybės suteikiančio akcento. Tuomet grafikė atrado cianotipiją.
Grafikė M. Liutkutė-Grigaitienė pajuto mėlynos spalvos poveikį žmogui, pirmiausia sau. Savo kūriniais, papildydama juos mėliu, siekia skleisti solidžią ramybę.
Nors kūrybine veikla profesionali grafikė užsiima jau kelis dešimtmečius, tai – jos antroji personalinė paroda. Pirmojoje parodoje „Karantinariumas“, vykusioje praeitų metų rudenį, menininkė nestokodama empatijos įtemptai situacijai, siūlė „pamilti esamą momentą, susigyventi su situacija.“